Jokio antro bandymo: kokią „wingsuit“ skraidymo rizikos dalį iš tikrųjų pašalina uždaras vėjo tunelis

„Wingsuit“ BASE šuolis suteikia pilotui nuo 20 iki 90 sekundžių realaus skrydžio, priklausomai nuo iššokimo vietos ir reljefo. Klaida, padaryta per pirmąsias tris sekundes, dažnai yra neištaisoma per likusį laiką. Šiame šuolyje nėra antro bandymo – ką pilotas bedarytų toliau, tai turi būti atlikta teisingai iš pirmo karto, nes žemė yra arti, o iššokimo vietoje stovintis instruktorius negali pasiekti jo ore ir ištaisyti blogos trajektorijos.

Būtent šią aritmetiką keičia uždaras vėjo tunelis – atvirai kalbant, tik dalį jos, ne visą.

---

1. Rizika, paaiškinta paprastai

Atidžiausiai tirta „wingsuit“ BASE šuolininkų populiacija – šuolininkai Kjerago masyve Norvegijoje, gerai valdomoje vietoje su patyrusiais pilotais – atskleidė paskelbtą mirtingumo rodiklį: maždaug viena mirtis tenka 2 317 šuolių. Platesni tyrimai, apimantys mažiau kontroliuojamas populiacijas, rodo gerokai platesnį diapazoną: nuo maždaug 0,04 % iki 1,67 % šuolių baigiasi mirtimi, priklausomai nuo to, kas ir kur šokinėja. „Wingsuit“ kostiumai yra susiję su neproporcingai didele BASE šuolių mirčių dalimi, palyginti su tuo, kiek šuolininkų su jais skraido, o pagrindinė nustatyta priežastis nėra įrangos gedimas – tai skrydžio trajektorijos apskaičiavimo klaida, neteisingas įvertinimas, kur iš tikrųjų judės kūnas reljefo atžvilgiu.

Kiekvienas skaičius šioje pastraipoje apibūdina tą pačią pagrindinę problemą: „wingsuit“ pilotas formuoja sprendimų priėmimo įgūdžius, kurie padeda jam išlikti gyvam, beveik vien tik iš šuolių, kurie patys savaime yra pavojingi, tokiame aukštyje ir artėjimo greityje, kur neteisingas sprendimas, pagal apibrėžimą, yra neištaisomas. Tai nėra sporto kritika. Tai yra priežastis, dėl kurios apskritai verta kurti pakartojamą, koreguojamą uždarą tos pačios aerodinamikos versiją.

---

2. Ką iš tikrųjų duoda kartojimas ir koregavimas

Uždaras „wingsuit“ vėjo tunelis nesimuliuoja šuolio – jis izoliuoja tą vienintelį įgūdį, kurio šuolis negali saugiai išmokyti dideliu kiekiu: kūno padėtį ir valdymo reakciją judančiame oro sraute, praktikuojamą tiek kartų ir su tiek korekcijų, kad stresinėje situacijoje tai nebereikalauja sąmoningo mąstymo.

Ką tai duoda konkrečiai:

• Momentinė korekcija vietoj aptarimo po įvykio. Tunelyje instruktorius fiziškai yra tame pačiame oro sraute, stebi tą pačią kūno padėtį realiuoju laiku ir gali ją pakoreguoti prieš susiformuojant įpročiui – o ne peržiūrėti šalmo kameros vaizdo įrašą po fakto.
• Tiek bandymų, kiek reikia įgūdžiui suformuoti. „Wingsuit“ šuolis funkcionaliai yra vienas bandymas atlikti tai, ką pilotas praktikavo. Sesija vėjo tunelyje – tai dešimtys to paties judesio bandymų per vieną valandą, kai oro srautas tarp jų išlieka pastovus.
• Pirmasis bandymas su apsauga. Nauji pilotai per pirmąsias sesijas neskraido laisvai. Jie yra pririšti – tiesiogine to žodžio prasme: apraišai sujungti su instruktoriumi virve, todėl oro srautas, kūno padėtis ir „wingsuit“ skrydžio pojūtis yra visiškai realūs, o prarasti kontrolę tiesiog dar neįmanoma.

---

3. Ko tai neduoda – ir kodėl svarbus nuoširdus atsakymas

Vėjo tunelis nemoko vertinti reljefo, iššokimo laiko, parašiuto išskleidimo streso sąlygomis ar sprendimų priėmimo, kuris padeda pilotui išlikti gyvam, kai skrydžio trajektorija ir kalnas artėja vienas prie kito. Šie įgūdžiai egzistuoja tik realiame šuolyje, ir jokia praktika uždaroje patalpoje jų nepakeis. Objektas, federacija ar mokymo programa, teigianti priešingai, bus demaskuota tos pačios bendruomenės, kuriai bando pasitarnauti – „wingsuit“ pilotai tiksliai žino, ko iš jų reikalauja šuolis, ko nereikalauja sesija vėjo tunelyje.

Nuoširdus teiginys yra siauresnis ir rimtam pirkėjui įtikinamesnis: uždaras vėjo tunelis pašalina tą rizikos dalį, kuri kyla mokantis valdyti kūną šuolio sąlygomis, kol pilotas vis dar formuoja šį valdymą. Jis nepašalina tos rizikos dalies, kuri kyla iš paties šuolio.

---

4. Kaip saugumas iš tikrųjų integruojamas į objektą

• Saugos tinklas keliose plokštumose , ne tik po skraidančiuoju – pririštam ar pradinio lygio pilotui, praradusiam padėtį, reikia apriboti poslinkį daugiau nei viena kryptimi, o ne tik turėti grindis nusileidimui.
• Pakopinė apraišų sistema , pereinant nuo fiksuoto dviejų taškų pririšimo prie ilgesnės darbinės virvės ir visiškai laisvo skrydžio tik tada, kai pademonstruojamas kiekvienas etapas – ta pati disciplinuota progresija, kurią vertikalūs vėjo tuneliai naudoja „indoor skydiving“ mokiniams, pritaikyta didesniam, labiau įstrižam oro greičiui, kurio reikalauja „wingsuit“ skrydis.
• Įėjimo ir išėjimo į judantį oro srautą protokolas. Saugus piloto įvedimas ir išvedimas iš pasvirusio oro srauto, be kontrolės praradimo momento tarpduryje, pats savaime yra suprojektuota procedūra, o ne improvizacija.
• Instruktorius, kurio vienintelis darbas tos sesijos metu yra stebėti vieną skraidantįjį. Skirtingai nei realiame šuolyje, kur niekas negali įsikišti, kai pilotas palieka iššokimo tašką, vėjo tunelis užtikrina, kad apmokytas stebėtojas visą laiką palaikytų nuolatinį, koreguojantį kontaktą.

---

5. Ką tai reiškia jūsų programai

Pasakykite mums, kam tai statote – federacijos mokymo programai, komerciniam objektui ar abiejų hibridui – ir mes padėsime jums parinkti saugos tinklą, apraišų pakopas ir įėjimo į oro srautą sistemą, kuri iš tikrųjų atitiktų jį naudosiančių pilotų rizikos profilį.

---

Šaltiniai ir pastabos

• „Wingsuit“ BASE šuolių mirtingumo duomenys (maždaug 1 mirtis tenka 2 317 šuolių gerai dokumentuotame Kjerago masyve; platesnis paskelbtas mirtingumo rodiklių diapazonas yra maždaug nuo 0,04 % iki 1,67 % vienam šuoliui skirtingose tirtose populiacijose; skrydžio trajektorijos apskaičiavimo klaida kaip pagrindinė nustatyta „wingsuit“ BASE mirčių priežastis; neproporcingai didelė „wingsuit“ dalis bendrame BASE mirčių skaičiuje): atitinka Mei-Dan, O., Monasterio, E., Carmont, M., Westman, A., „Fatalities in Wingsuit BASE Jumping“, Wilderness & Environmental Medicine, 2013 m., ir vėlesnes paskelbtas BASE šuolių mirtingumo statistikos analizes.
• Uždaro „wingsuit“ vėjo tunelio mokymų progresija ir saugos sistemos (pakopiniai apraišai – pradinis pririšimas dviem karabinais, pereinantis prie ilgesnės virvės prieš laisvą skrydį, saugos tinklas, instruktoriaus prižiūrima progresija per judėjimo pirmyn / atgal / į šoną valdymą prieš savarankišką skraidymą, tipinis progresijos laikas nuo 20 minučių iki 2 valandų, kol pirmą kartą skrendantis klientas yra pasirengęs skristi laisvai): atitinka tiesioginę veikiančio uždaro „wingsuit“ vėjo tunelio apžvalgą (Skydivemag, „Review: Indoor Wingsuit Tunnel“).
• Susijusi literatūra: mūsų paskelbti straipsniai apie

Pasvirojo vėjo tunelio inžinerija

ir

Uždaro „wingsuit“ komplekso ekonomika

.